e-motion

Vis nerimsta kalbos apie atėjusias ypatingai dideles Vilniaus Energijos sąskaitas, daugybė pasipiktinusių. Vienas jų esu ir aš. Paprastai stengiuosi į valdžią ir visą aplinką nežiūrėti pesimistiškai, tačiau šiuo atveju įžvelgiau didelę konspiraciją.

Dabar įsivaizduokime, kad VE yra sukta, šilumą tiekianti įmonėlė, siekianti parduoti kuo daugiau šilumos energijos, tačiau vartotojui jos nereikia – namie pakankamai šilta. Ką daryt? Jei vartotojui atsuksime kranelį, jis iškart tai pastebės ir supyks. Reiškia, reikia kažkaip padidinti šilumos energijos sunaudojimą, tos energijos neperduodant butams. Klausiate kaip tai padaryti? Teko matyti žiemą žaliuojančią žolę virš požeminės trasos? Spėkit kas apmoka šį sniego tirpinimą. Trasa priklauso VE, o tirpstantis sniegas yra ne kas kita kaip milžiniški nuostoliai šilumos perdavimo trasoje. Tačiau šios įmonės patiriami vidiniai nuostoliai gula ne pačiai įmonei (šitaip skatinant ją renovuoti trasas), bet gyventojams. Išvada – kuo didesni nuostoliai trasoje, tuo didesnis pelnas šiai įmonei, nes “gyventojai suvartoja” daugiau šilumos.  Išvada – reikia didinti nuostolius perdavimo trasoje. Bet o kaip tai padaryti nekasinėjant pačios trasos ir negadinant vamzdžių termoizoliacijos? Paprasta!

Galima pateikti pavyzdį su arbatos puodeliu. Įsipilkite verdančio vandens į puodelį, padėkite jį ant stalo ir matuokite temperatūrą. Matysite kaip vandens temperatūra labai sparčiai krenta. Turėtumėte pastebėti, kad, kuo šaltesnis vanduo, tuo lėčiau jis vėsta, kol iš vis nustoja vėsti, kai temperatūra susilygina su aplinkos. Akivaizdu, kad kuo karštesnis vanduo, tuo didesni energijos nuostoliai.

Tas pats galioja ir šilumos perdavimo trasoms. Kuo didesnės temperatūros šilumonešis (karštas vanduo) paduodamas, tuo greičiau jis vėsta ir tuo didesni nuostoliai gaunami. Tačiau kyla problema – daugiau šilumos gauna ir gyventojai. Ką daryt? Vėlgi, paprasta. Paprasčiausiai sumažinamas šilumonešio srautas, t.y. teka kur kas lėčiau. Bendro šilumos energijos kiekio formulė labai paprasta: Energija = srautas * dT. Čia delta T yra temperatūrų skirtumas tarp į namą atitekančio šilumonešio ir iš namo ištekančio. T.y. kuo šaltesnis vanduo išteka iš namo šildymo sistemos ir kuo daugiau vandens pratekėjo, tuo daugiau energijos namas pasiėmė. Kadangi VE, būdama sukta įmonėle, nori namui palikti tiek pat šilumos, bet jos daugiau prarasti šildant pievas, jie gali stipriai pakelti šilumonešio temperatūrą ir sumažinti srautą.

Dabar pažiūrėkime kokia gi situacija yra daugiabučių šilumos punktuose. Aš nesu didis vamzdynų ekspertas ir neseku visų valdžios nutarimų, taigi pasitikiu CommonSense.lt pateikta informacija:

Pernai prie tokios lauko temperatūros pagal tuomet egzistavusį temperatūrinį grafiką, kurio buvo verčiami laikytis visą šilumos tiekimo grandinę apraizgę rubikonai, termofikacinio vandens temperatūra šilumos punkte (namo rūsy) turėjo būti +66 C.

Pabandysiu paaiškint. Čia sakoma, kad į daugiabučio šilumos punktą ateinančio šilumokaičio temperatūra pernai tokiu pat metu buvo +66°C. Pas kaitę nuorodą pamatysite, kad šiemet temperatūra kiek pakelta, nei daug nei mažai – iki 73°C. Iš pirmo žvilgsnio vos 7 laipsnių skirtumas yra nedidelis. Tačiau, jei tokios temperatūros šilumonešis tiekiamas gyventojams, reiškia jis teka ir po žiemą žaliuojančia pieva.

Tai kas gi gaunasi? Pamėginkim paskaičiuoti. Sakykime, lauko temperatūra yra 0°C, taigi, pernai šilumonešio ir aplinkos temperatūros skirtumas buvo 66°C, o šiemet – 73°C. Santykis: 73/66=1,106 karto. Gauname, kad nuostoliai, vien dėl temperatūros pakėlimo, padidėjo +11%. Dar prisiminkime,  kad namui tiekiamas aukštesnės temperatūros šilumonešis, taigi reikia mažinti jo srautą. Vėlgi nesu didis specialistas, bet mano ribotos fizikos žinios sako, kad, šilumos nuostoliai bus tiesiogiai proporcingi laikui, kurį šilumonešis užtrunka vamzdyne. Iš to paties CommonsCense.lt straipsnio dar matome, kad: įeinančio šilumonešio temperatūra yra 73°C, o išeinančio – 31°C. Skirtumas 42°C. Neaišku kokia išeinančio šilumonešio temperatūra buvo pernai, bet, matyt, galima daryti prielaidą, kad panaši. Taigi, pernai šilumonešių skirtumas buvo apie 66-31=35°C. Šių ir pernai metų šilumokaičių temperatūrų skirtumų santykis: 42/35=1.2. Kadangi gyventojams tiekiamą šilumą kiekį norime išlaikyti tokį patį, tiek kartų reikia mažinti srautą, o tai reiškia, kad tiek kartų ilgiau karštas šilumokaitis užtrunka vamzdyne po žaliuojančia žolyte. Taigi, ankstesnį apskaičiuotą nuostolių padidėjimą dauginame iš sumažėjusio srauto ir gauname: 1.106*1.2=1,33. Taip, tai yra šilumos nuostolių padidėjimas 33% procentais.

Va kaip paprastai galima nulupti trečdaliu daugiau už įmonės valdose patiriamus nuostolius.

Tai tik mano greitas, neapgalvotas, labai grubus ir nebūtinai visiškai teisingas paskaičiavimas. Tačiau neabejoju kad būdų didinti nuostolius VE yra prisigalvoję ir daugiau.

P.S. Prisiminiau vieną dalyką. Kadaise  šilumos reguliavimo daugiabučių rūsiuose nebuvo ir butų temperatūra tiesiogiai priklausė nuo šilumokaičio. Nesu visiškai tikras, bet manyčiau, kad tada šilumonešio temperatūra būdavo dar žemesnė, kas lėmė mažesnius nuostolius trasoje.

Manau vienintelis kelias išbristi iš šios pelkės yra taip pertvarkyti Vilniaus Energiją, kad sąskaitos ateitų tik už namo šilumos punkte prisuktos šilumos energijos kiekį be jokių perskaičiavimų (dabar, spėju, šie skaitikliai yra naudojami tik proporcijai sudaryti, o galutinė kaina paskaičiuojama pagal iš VE išeinančios šilumos energijos kiekį). Visus nuostolius permetus ant VE pečių, jie būtų suinteresuoti maksimaliai didinti šilumos energijos perdavimo efektyvumą ir nebedaryti nesąmonių su sąskaitomis – kiekvienas mokėtų tiek, kiek energijos sunaudojo, o ne už tai, kiek jos buvo iššvaistyta pakeliui. Nebeliktų galimybės sukčiauti.