Labas. Kad jau užklydai į šį puslapį, matyt tau įdomu kas aš, kuo užsiimu ir ko siekiu. Pradėkim nuo pradžių…

Aš su savadarbiu elektriniu motoroleriu

Kadras iš motorolerių čempionato

Mano vardas Šarūnas. Gimiau 1986-ųjų vasarą, gyvenu Vilniuje. Nuo pat darželio laikų aktyviai domėjausi elektra (motoriukai, lemputės, batareikos…) – būdamas gal 6 metų amžiaus sugebėjau iš vielos išsilankstyti šakutę, apvynioti jos rankeną izoliacine juosta, o pačią šakutę sukišti į rozetę – rezultato turbūt nereikia pasakoti.

Būreliai

Eidamas 3-ą klasę pradėjau lankyti įvairius būrelius tuometiniuose Respublikiniuose Moksleivių Techninės Kūrybos Rūmuose (dabar vadinasi Lietuvos Mokinių Informavimo ir Techninės Kūrybos Centras, Žirmūnų g. 1B, Vilnius) – už tai esu labai dėkingas savo močiutei, kuri laiku pastebėjo mano pomėgius ir ėmėsi iniciatyvos. Pirmas būrelis buvo “parengiamasis”, kur vaikai mokomi naudotis pagrindiniais įrankiais (nuo plaktuko iki lituoklio). Vėliau norėjau eiti į elektronikos būrelį, bet buvo atsakyta kad tam esu dar per jaunas ir reiks palūkėti iki kol sulauksiu 15 metų. Iki to laiko bandžiau aviakonstruktorių būrelį, kur ilgai neužsibuvau (nelabai patiko dilde drožti sparnus) ir, “anksčiau laiko”, vis tik įsiprašiau elektronikos būrelin, kuriame ir apsistojau kol sulaukiau 17 metų. Mano užsiėmimus vedė 904 laboratorijoje dirbantis Valerijus Kniševskis, kurio dėka aš įgijau elektronikos pagrindų žinias. Lankydamas šiuos užsiėmimus dalyvaudavau vietiniuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Tuo metu su tėvais gyvenome kukliai, taigi, neturint kompiuterio, bene vienintelis informacijos šaltinis buvo rusiški žurnalai, tokie kaip “Radio” ir “Radioliubitel”. Juose, žinoma, buvo kalnai klaidų, per kurias išmokau analizuoti schemas ir skaityti rusiškai. Sulaukęs 15 metų pagaliau gavau kompiuterį, o sulaukęs 17-os apturėjau netgi ir išsvajotąjį interneto ryšį. Kadangi jau turėjau pagrindines elektronikos žinias, o taip pat ir idealų įrankį naujoms žinioms įgyti, elektronikos būrelį mečiau ir ėmiau tobulinti žinias savarankiškai.

Mokykla

Laikui bėgant pabaigiau vidurinę mokyklą (Mykolo Biržiškos gimnaziją). Geriau mane pažįstantys mokytojai sakė, kad esu žiaurus tinginys ir nesimokau (jie dalinai buvo teisūs, tik nežinojo ką aš veikiu vietoj namų darbų), o ir mano pažymiai svyruodavo labai stipriai: jei būdavau pamokoje, tai ir kontrolinį parašydavau gerai, bet jei dalykas negirdėtas – šakės. Nemėgstamiausias dalykas buvo, matyt dėl gan bjaurios mokytojos (atleisk, bet tai nuoširdi tiesa), lietuvių kalbos literatūra. Rezultatas – mokytoja prieš brandos egzaminą įtikinėjo, kad neišlaikysiu. O mėgstamiausias… Net nežinau, tik nustebinsiu: tai nebuvo fizika. Matematika gal būt, dėl šiam dalykui atsidavusios mokytojos (V.Čijunskienė). Brandos egzaminams visiškai nesiruošiau, o to rezultatas buvo gana prastas: aukščiausias balas 82% (matematika), žemiausias – 19% (lietuvių gramatikos testas; ir nei kiek nesigėdiju tai parodyti). Heh, mokytoja vis tik klydo – pergalingi 29%. Turbūt visi klasiokai gerai prisimena nutikimą, kai pavėlavęs atėjau į lietuvių literatūros interpretacijos rašymą ir sužinojęs kas vyksta pasakiau “tai man rašykit 2 ir aš einu, vis tiek neverta vargti”. Deja parašė 1 :-)

Universitetas

Išlaikęs brandos egzaminus stojimų pageidavimų sąraše įrašiau vienintelę eilutę – VGTU elektronika. Ir įstojau. 66 numeriu.. Tai buvo prieš paskutinė nemokama vieta. Tada džiaugiausi, bet neilgai. Po pirmo semestro universitete galvojau “na gerai, čia tik pirmas semestras, vėliau jau bus kažkiek elektronikos, na o kol kas ištversiu kaip nors”. Po antro semestro mintys buvo analogiškos: elektronikos kaip nėra taip nėra… Per ketverius bakalauro studijų metus viltis “elektronikos bus” palaipsniui transformavosi į mintį “velniop viską, aš išliksiu!”. Kaip tariau taip ir padariau – bakalaurą pabaigiau. Žinoma teko ir nusirašinėti ir viską daryti paskutinę minutę… Taigi, ėjau kartu su banda, tik gal priežastys skirtingos buvo. Tik pabrėžiu, kad visus darbus visada dariau pats ir nepernešu tų, kurie darbus nusiperka.. O tokių buvo daug, labai daug. Žiauriai nusivyliau visa švietimo sistema ir joje dirbančiais “specialistais”, kurie save vadina Hab.Prof.Dr. ir visokiais kitokiais priedėliais. O realybė tokia, kad dauguma jų yra “obsolete” dėdės, kuriems jau seniai laikas į pensiją. Studentus sodina visokiausiais kvailais reikalavimais ir tik jo vieno žinomomis taisyklėmis, o jei tik paklausi ko nors labiau “naudingo”, žiūrėk jau ir varto akim, o kas liūdniausia, dar ir atsako ką nors ypatingai kvailo, kad tik prieš minią nepasirodytų nežinantys (o daugumai vis tiek nedašyla, dėstytuvas meluoja ar ne). Ypatingai tai galioja Gerb.Mr.Doc. Vaciui Mališauskui. Šitas veikėjas visiems prigadino daug nervų ląstelių, nors ir yra visiškai nekompetentingas savo reikale. Ant laužo jį. Beje, labai rekomenduočiau pažiūrėti Tado Vidmanto filmuką Ar verta tapti studentu Lietuvoje?.

Be abejo per tuos keturis metus sutikau ir kelis labai gerus dėstytojus, tokius kaip D.Udris, A.Geižutis, D.Miniotas, V.Kvedaras, … (ir dar keli – atleiskit jei jus užmiršau). Tik ši saujelė žmonių yra verta dėstytojo titulo ir tik iš jų sužinojau nemažai naujo. O žiūrint plačiai, universitete praleidau keturis geriausius savo gyvenimo metus ir sužinojau tikrai mažiau nei tikėjausi. Manau, tas žinias galima buvo įgyti iš Wikipedijos ir šiaip plačiojo interneto, paskyrus porą mėnesių. Tikrai, informacijos kiekiai protu nesuvokiami, tereikia tik ją susirasti ir atsirinkti. Svarbiausia žinoti savo norus ir kryptingai domėtis.

Nepaisant to, universitete išmokau gyventi (kažkas internete rašė “universitetas – gyvenimo mokykla”). Čia išsiugdžiau ištvermę, savarankiškumą, nusiėmiau rožinius akinius ir, nusileidęs ant žemės, pamačiau koks tas pasaulis vis dėlto yra. Dar kažkas kažkur internete rašė: “po VGTU nors į karą”.

Studijas pabaigiau 2009 metais. Metus po to vyko adaptacija prie pasikeitusios aplinkos… Pamažu vėl pradėjau užsiiminėti savo hobiu – elektronika, kurią universitetas buvo visiškai “atmušęs”. Tiesiog nebegalėjau į ją žiūrėti. Bet reikalai tvarkosi, pagaliau radau savo pašaukimą, kuriuo aktyviai užsiimu iki dabar.

Kontaktas

Jei dėl kokių nors priežasčių labai nori su manimi susisiekti – parašyk man.

Jei kas sugedo ar pats konstruoji ir turi klausimų ar ieškai pagalbos – rašyk forume, klausimo esmę labiausiai atitinkančioje skiltyje. Tam yra šis puslapis ir jame esantis forumas – užduok klausimus ten, dalinkits žiniomis. Taip savo mintimis galės pasidalinti kiti puslapio lankytojai, kas padidins atsakymo tikimybę ir tikslumą, taipogi tai liks vertinga informacija kitiems, turintiems tokią pat ar panašią bėdą.

Jei vis tik turi asmeninį klausimą ar pasiūlymą, kurio nenori rašyti viešai – rašyk el.paštu: sarunas eta e-motion taškas lt.