e-motion

Sveikas, mielas lankytojau!

Kadras iš motorolerių čempionato

Mano vardas Šarūnas Šutavičius. Gimiau 1986-ųjų vasarą, gyvenu Vilniuje. Nuo pat darželio laikų aktyviai domėjausi elektronika (būdamas gal 6 metų amžiaus sugebėjau iš vielos išsilankstyti šakutę, apvynioti jos rankeną izoliacine juosta, o pačią šakutę sukišti į rozetę – rezultato turbūt nereikia pasakoti), būdamas 3 klasėje pradėjau lankyti įvairius būrelius tuometiniuose Respublikiniuose Moksleivių Techninės Kūrybos Rūmuose  (dabar vadinasi Lietuvos Mokinių Informavimo ir Techninės Kūrybos Centras, Žirmūnų g. 1B, Vilnius). Sulaukęs maždaug 13 metų pradėjau lankyti elektronikos būrelį, kuriame ir apsistojau kol sulaukiau 17 metų. Mano užsiėmimus vedė 904 laboratorijoje dirbantis Valerijus Kniševskis, kurio dėka aš įgijau elektronikos pagrindų žinias. Lankydamas šiuos užsiėmimus dalyvaudavau vietiniuose, respublikiniuose ir net tarptautiniuose konkursuose (žodžiu, jei esate jaunas ir domina elektronika – kreipkitės į Kniševskį). Sulaukęs 15 metų pagaliau gavau kompiuterį, o sulaukęs 17-os apturėjau netgi ir išsvajotąjį interneto ryšį. Kadangi jau turėjau pagrindines elektronikos žinias, o taip pat ir idealų įrankį naujoms žinioms įgyti, elektronikos būrelį mečiau ir ėmiau tobulinti žinias savarankiškai.

Laikui bėgant pabaigiau vidurinę mokyklą (Mykolo Biržiškos gimnaziją). Geriau mane pažįstantys mokytojai sakė, kad esu žiaurus tinginys ir nesimokau (jie dalinai buvo teisūs, tik nežinojo ką aš veikiu vietoj namų darbų), o ir mano pažymiai svyruodavo labai stipriai: jei būdavau pamokoje, tai ir kontrolinį parašydavau gerai, bet jei dalykas negirdėtas – šakės. Žodžiu, namie pamokoms laiko neskirdavau. Nemėgstamiausias dalykas buvo lietuvių kalbos literatūra (rezultatas – mokytoja prieš brandos egzaminą įtikinėjo kad neišlaikysiu), o mėgstamiausias… Net nežinau. Tik nustebinsiu – tai nebuvo fizika. Matematika gal būt; dėl šiam dalykui atsidavusios mokytojos (V.Čijunskienė). Žodžiu brandos egzaminams visiškai nesiruošiau, o to rezultatas buvo gana prastas: aukščiausias balas 82% (matematika), žemiausias – 19% (lietuvių testas). Heh, mokytoja vis tik klydo. Turbūt visi klasiokai gerai prisimena nutikimą, kai pavėlavęs atėjau į lietuvių kalbos literatūros interpretacijos rašymą ir sužinojęs kas vyksta pasakiau “tai man rašykit 2 ir aš einu”. Deja parašė 1 :-)

Išlaikęs brandos egzaminus stojimų pageidavimų sąraše įrašiau vienintelę eilutę – VGTU elektronika. Ir įstojau. 66 numeriu.. Tai buvo prieš paskutinė nemokama vieta. Tada džiaugiausi, bet neilgai. Po pirmo semestro universitete galvojau “na gerai, čia tik pirmas semestras, vėliau jau bus kažkiek elektronikos, na o kol kas ištversiu kaip nors”. Po antro semestro mintys buvo analogiškos: elektronikos kaip nėra taip nėra… Žodžiu, per ketveris bakalauro studijų metus viltis “elektronikos bus” palaipsniui transformavosi į mintį “velniop viską, aš išliksiu!”. Kaip tariau taip ir padariau – bakalaurą pabaigiau. Žinoma teko ir nusirašinėti ir viską daryti paskutinę minutę.. Žodžiu, ėjau kartu su banda, tik gal priežastys skirtingos buvo. Tik pabrėžiu, kad visus darbus visada dariau pats ir nepernešu tų, kurie darbus nusiperka.. O tokių buvo daug, labai daug. Žiauriai nusivyliau visa švietimo sistema ir joje dirbančiais “specialistais”, kurie save vadina Hab.Prof.Dr. ir visokiais kitokiais priedėliais. O realybė tokia, kad dauguma jų yra “obsolete” dėdės, kuriems jau seniai laikas į penciją. Studentus sodina, o jei tik paklausi ko nors labiau specifiško, žiūrėk jau ir varto akim, o kas liūdniausia, dar ir atsako ką nors ypatingai kvailo, kad tik prieš minią nepasirodytų nežinantys. Ypatingai tai galioja Gerb.Mr.Doc. Vaciui Mališauskui. Šitas veikėjas visiems prigadino daug nervų ląstelių, nors ir yra visiškai nekompetetingas savo reikale. Ant laužo jį. Be abejo per tuos keturis metus sutikau ir kelis labai gerus dėstytojus, tokius kaip D.Udris, A.Geižutis, D.Miniotas, V.Kvedaras, … Žodžiu, tik iš šių kelių dėstytojų sužinojau nemažai naujo. O žiūrint plačiai, universitete praleidau keturis geriausius savo gyvenimo metus ir beveik nieko nesužinojau. Tai, ką sužinojau, galima buvo sužinoti iš Wikipedijos, tam paskyrus porą mėnesių. Nepaisant to, universitete išmokau gyventi. Čia išsiugdžiau ištvermę, nusiėmiau rožinius akinius. Žodžiu, nusileidau ant žemės, pamačiau koks tas pasaulis vis dėlto yra. Kažkas kažkur internete rašė: “po VGTU nors į karą”.

Studijas pabaigiau tik prieš pusmetį (žr. šio pranešimo redagavimo datą), taigi vis dar vyksta adaptavimasis prie pasikeitusios aplinkos. Vėl pradedu užsiiminėti savo hobiu – elektronika, kurią universitetas buvo visiškai “atmušęs”. Tiesiog nebegalėjau į ją žiūrėti. Bet reikalai tvarkosi, pagaliau radau savo pašaukimą. Būtent apie tai šiame puslapyje ir rašysiu.

Rašinėlis gavosi netikėtai ilgas, todėl dėkoju jei jį įveikėte ir tikiuosi, kad susidarėte tikslesnį vaizdą apie mane.

Dėkoju už dėmesį.

P.S. Su manimi galima susisiekti:

• skype: circuit.lt
• email: sarunas prie e-motion taškas lt
• mob: +370-671-66922

Tik maloniai prašau nurodytais būdais manęs netrukdyti su pagalbos prašymais ir panašiais klausimais. Prašau supraskite, tokių klausimų sulaukiu labai daug, fiziškai nespėju į visus atsakinėti. Tam yra šis puslapis ir jame esantis forumas – užduokite klausimus ten. Taip savo mintimis galės pasidalinti daugiau atsakymą žinančiųjų, taipogi tai liks vertinga informacija vėliau atsakymo ieškantiesiems.