Pavyko dar keletui valandų prisėsti prie įkroviklio gamybos. Rezultatas žemiau:
 Eilinį kartą sėdėjau ofise iki vėlumos (tik dabar (22:10) namo parsiradau). Daug laiko atėmė transformatorių vyniojimas (impulsinių transformatorių vyniojimas – turbūt pati šlykščiausia elektronikos pusė..). Įtampos reguliavimui daug laiko neskyriau, dabar grįžtamame ryšyje tėra paprastas potenciometras įlituotas. Teoriškai, saugiai įtampą kelti galima būtų iki kokių 90V. Didesne srove apkrauti dar nebandžiau, pajungiau tik kas po ranka pakliuvo – trys galingos infrared lempos, skirtos krosnims. Kiekviena prie 80V ima po 5A, taigi sumoje turiu grubiai 14.5A (1150W). Ištvermės testui taip pat jau nebeturėjau laiko, plius dar ir baisoka šiek tiek, nepadarius jokių matavimų. O ir ventiliatoriai numesti belekaip ant stalo – oro srautas nėra visiškai optimalus.

Savaitgalį švenčiu, taigi tolimesnius darbus bandysiu atlikti kitą savaitę. Reiks paimti dar vieną lempą ir stebėti kaip ribojama srovė (arba kaip skrenda tranzistorių gabalai)…

Turbūt dauguma hobistų, užsiimančių elektriniu transportu, yra susidūrę su įkroviklių stoka. Tiksliau, normalūs rinkoje praktiškai neegzistuoja, o jei ir egzistuoja, kaina, matyt, tokia didelė, kad niekas apie tai nesivargina rašyti. Jei skaitote ir galvojate, kad rašau būtent apie jus, paguosiu – ši problema kamuoja ir mane. Taigi, eilinį kartą tenka užsiimti burtais visokiais…

Jau gerą pusmetį mano ofise, keli metrai  už nugaros stovi neliečiamas naujasis mano projektas. Apie patį aparatą papasakosiu kitą kartą (tarp kitko, pedalai ten tik laikinai), na o kol kas pastebėjimus dėl rėmo konstrukcijos galite išsakyti Linui Kraniauskui (forume “Linas”). Šiam kartui pavadinkim jį “ebike v3″. Nieko labai išskirtinio, tačiau jis turės 1,43 kWh A123 akumuliatorių ir, kaip kol kas planuojama, integruotą 2.4 kW įkroviklį su laidu. T.y. nebereikės vežiotis įkroviklio kuprinėje; galima bus tiesiog atsirakinus šios keistos transporto priemonės dureles išsitraukti laidą ir kišti rozetėn. Beje, jei esate pastabus, matyt pastebėjote, kad įkroviklio galios ir akumuliatoriaus talpos santykis yra apie 1.7. Na o tai reiškia, kad akumuliatorių 0->100% galima bus įkrauti per 36 minutes (na gerai, realybėje per kokias 40 minučių).

Kadangi šį kartą kalba eina apie akumuliatorių krovimą, šiek tiek teorijos. Beveik visi akumuliatoriai (išskyrus nikelio ir dar kelias egzotikas) yra kraunami CCCV režimi: Constant Current – Constant Voltage. Taigi, įkroviklis yra paprasčiausias stabilizuotas maitinimo šaltinis, tačiau turintis srovės ribojimą, kitaip tariant, jei srovė padidėja iki maksimalios leistinos, įkroviklio išėjimo įtampa mažėja, neleisdama srovei toliau kilti. Deja, beveik visi paprasti maitinimo šaltiniai elgiasi kiek kitaip: suveikia perkrovos apsauga ir jis išsijungia, arba tiesiog sprogsta kas nors ir irgi išsijungia. Va tuo ir iš minios išsiskiria įkrovikliai su srovės ribojimu – jiems išėjime galima kabinti praktiškai bet ką, galima juo (dažniausiai) netgi virinti nebijant kad kas nors negero nutiks.

Na o dabar apie tai, kaip gi aš planuoju tai realizuoti. Yra štai vat tokie serveriniai maitblokiai. Darbinė įtampa 48V, galia 1200W. Jie turi tris išskirtinius bruožus:

1. Turi srovės ribojimą.
2. Yra labai maži ir lengvi (280x87x41mm)
3. Pigūs. eBay, ilgiau paieškojus/palaukus, galima rasti naudotų po kokį 150 dolerių su siuntimu, ypač jei didesniais kiekiais. Modelis Cherokee CAR1248FP, pasiieškokit.

Dar yra modelis su integruotu mikroprocesoriumi ir I2C sąsaja, kas man būtų buvę idealu (galima skaitmeniškai valdyti įtampą, gauti tikslius parametrus, tokius kaip srovė (kad tiksliau skaičiuoti akumuliatoriaus įkrovą)). Jei tokio norit, modelis CAR1248FPBC-1A. Dokumentaciją rasite ČIA.

Mano aparate bus sumontuotos 22 nuoseklios A123 celės, kas reiškia, kad krovimo pabaigoje bus reikalinga 80.3V. Deja originalus maitblokis duoda tik 48V. Išvada – reikės šiek tiek modifikuoti. O čia ir prasideda elektronikos linksmybės. Išrinkau kiek įmanoma, parymojau vakarėlį vartydamas rankose ir paišydamasis schemą… O jo schema gan įdomi, kai kurie sprendimai man nematyti. Viduriai atrodo taip:
Beje, šis maitblokis yra nuostabus ne tik savo dydžiu, bet ir tuo, kad turi ir aktyvų PFC, kas dažniausiai beveik dvigubai padidina tūrį (šiuo atveju beveik visa dešinio radiatoriaus uždengta dalis yra PFC).

Labai nesivelsiu į smulkmenas ką ir kaip reikia modifikuoti, kad iš jo išspausčiau reikiamą įtampą, todėl apibendrinu: reikia keisti išėjimo kondensatorius, apsauginius diodus, tranzistorius ir pervynioti du transformatorius, ir, smulkiausia, bet labai svarbu – pakeisti grįžtamo ryšio koeficientą nustatančio rezistoriaus nominalą. :) Kaip man sekasi – skaitykite kitoje serijoje…

Pavadinimą su klaida parašiau specialiai, mat būtų labai neteisinga tai vadinti bent minimalia kokybe. Dabar esu nepaprastai piktas ant “Golden Motor” ir jų gaminamo mėšlo.

Istorija prasidėjo kai gavau štai tokį daikčiuką:

Tai yra BLDC valdiklis, 72V 300A. Viduje sumontuotas DSP procesorius, taigi dirba SVPWM algoritmu ir šio daikto tarpfaziai yra sinusiniai (kas jau yra gana rimta). Rodos, turėtų būti rimtas daiktas. Savikaina su visokiausiais gabenimo ir importo mokesčiais – apie 1100 Lt.

Na tai istorija maždaug tokia: Pajungiu prie variklio, greičio rankenos, maitblokio. Paduodu maitinimą… Ir nieko, tik mirga raudonas “power” LED. Na maždaug suprask – klaida. Pasirodo tai dėl to, kad standartinė, visuotinai priimta holo efekto principu veikianti greičio rankenėlė jam netinka. Dokumentacijoj aišku apie tai nė žodžio. Gerai, šią problemą sutvarkiau. Pasileido. Didinu apsukas… Kyla… ir sustojo. Power indikatorius šviečia, atseit viskas gerai. Bet nesisuka. Išjungiu maitinimą… vėl prijungiu.. Po sekundės užsižiebia power indikatorius, iš maitblokio ir maitinimo laido pasigirsta taukštelėjimas (laidas sudreba ore) ir viskas išsijungia porai sekundžių, tada vėl įsijungia ir istorija kartojasi. Taip gaunasi, kad valdiklis užtrumpina maitinimo šaltinį ir suveikus maitblokio srovės ribojimui ir stipriai sėda įtampa, tada valdiklis išsijungia, įtampa pradeda kilti ir užtrunka kol valdiklis vėl “užsibootina”. Tai vyksta netgi absoliučiai viską atjungus nuo valdiklio, palikus tik maitinimą.

Pamatuoju… kiauras valdiklio tranzistorius. Viso jų ten yra “šeši” (minimumas trifaziam valdikliui), bet kiauras tik “vienas” viršutinis petis. Paaiškinkit man, neišprusėliui, kaip 300A ir 100V laikantis tranzistorius gali perdegti maitinamas 50 V įtampa su 25 A srovės limitu. Vienintelis mano vaizduotės vaisius – pramuštas tranzistoriaus Gate. Lauko tranzistoriai yra valdomi įtampa, na o 100V laikančio tranzistoriaus Gate įtampa gali būti max ±20 V Source atžvilgiu. Na tai galima daryti išvadą, kad vienintelis būdas sudeginti tokį tranzistorių – į Gate paduoti daugiau nei ±20 V.

Paskutiniu metu nuolat tenka remontuoti dviračiams skirtus Golden Motor valdiklius, kurie miršta lygiai taip pat be priežasties: viską sujungus ratas sukasi, bet vos davus apkrovos (pilnai pakanka variklį palaikyti ranka, nors toks daiktas turėtų turėti pakankamai jėgos užtempti žmogų į gana statų kalną) valdiklis miršta – kiauras tranzistorius… Ir liūdniausia tai, kad pakeitus tranzistorių vėl būna tas pats, tik nebūtinai tas pats tranzistorius. Po sugedimų tranzistorius valdančios grandinės būna sveikos. Kitos partijos valdikliai veikia gerai (bent jau nesudega).

Žodžiu, kadangi su šiuo daiktu situacija ta pati, žiauriai sukilo nervai ir smalsumas kas gi viduje ir ko jis toks sunkus (net 3,5 kg, nors neabejoju kad aš tokį daiktą galėčiau sutalpinti į 500 g). Žodžiu, atidariau…

Nuėmus plastmasinį dangtį valdiklis man parodė savo užpakalį – pliką plokštę be jokių detalių. Šiek tiek nemalonu, na bet tiek to, paardžiau toliau. Ir ką gi aš radau?

Na, visų pirma atsakymą į tai, kodėl šitas daiktas toks sunkus. Vietoje to, kad gamintojas sudėtų 6 (minimumą) rimtus galinius tranzistorius, jis pasielgė kiek kitaip – pribėrė didelę saują šerpotriebo, net 36 tranzistorius (po 6 lygiagrečiai). Kažkoks absurdas. Na bet tarkim, užskaitom, taip pigiau (?)…

Antras iškart į akis kritęs dalykas – tie du žali C formos feritai. Jų tarpeliuose yra įmontuoti holo jutikliai. Tokiu būdu yra matuojama dviejų fazių srovė (trečios nematuoja, nes: A+B+C=0; C=-A-B). Tai reikalinga vienam iš SVPWM algoritmo įgyvendinimo būtų. Panaudoti feritus magnetinio lauko sukoncentravimui ties holo jutikliais – sprendimas įdomus ir (gal būt) vertas pagyrimo. Bet čia kitaicai irgi pasišiukšlino: šie feritai prie plokštės yra “priklijuoti” dvipuse lipnia juosta. Spėkit ar ta juosta juos kiek nors laiko. O feritų svoris tai nemažas. Žodžiu, aš, šio valdiklio nei mėtęs nei ką, feritus radau visiškai palaidus, klebetuojančius ir besisukiojančius į visas puses. Įsivaizduokit kad šis valdiklis prikabintas kur nors prie mopedo variklio bloko. Vibracijos feritus sutrupintų turbūt jau per pirmą kilometrą.

Trečias pastebėjimas… Atkreipkite dėmesį į tai, kokiu būdu tarpusavyje susijungia plokštės. Tai yra plonas daugiagyslis plokščias kabelis, kurio ilgis, na, kokie 5 cm. Galio bloko plokščių ilgis dar kokie 15 cm. O kur stovi  tranzistorių draiveriai? Įsižiūrėkit į foto (paspaudus atsidaro didesnė). O gi ant pagrindinės plokštės, kur atstumas iki galinio tranzistoriaus gaunasi kokie 20 cm! Tiems, kas skaitydami nesupranta ko aš čia rėkauju: rekomenduojama tranzistoriaus draiverį statyti kaip įmanoma arčiau tranzistoriaus, nes priešingu atveju ilgame laide atsiranda visokiausių parazitų: rezonavimas, indukcija. Teoriškai draiveris į tranzistorius paduoda maždaug 12V stačiakampius impulsus (primenu, kad max įtampa yra 20 V), taigi iki limito, rodos, yra gana didelė atsarga. Indukcijos reiškinys gana paprastas: šalimais teka didelės srovės (300 A vos centimetro atstumu, manyčiau, yra gana daug), kurios sukuria stiprius elektromagnetinius laukus, na o šie indukuoja srovę gretimuose laidininkuose. Na o rezonavimas atsiranda dėl susidariusio LC kontūro: čia L yra ilgas takelis, o C yra tranzistoriaus Gate-Source talpa. Dėl rezonanso taip pat gali stipriai išaugti įtampos pikai. Žodžiu, taip suprojektuoto draiverio valdomas tranzistorius gali laisvai gauti kad ir 50 V.

Tai tokia mano detektyvo išvada ir gedimo priežasties versija. Apibendrinant, kitaicai gamina visišką šūdą, nors ir už tikrai didelę kainą.

Dabar sprendžiu bėdą iš kur skubiai susiorganizuoti bent jau 200 A valdiklį, mat norėčiau spėti paruošti mopedą artėjančiam (spalio 3 d.) Lietuvos motorolerių čempionatui bei, būtinai, Elektromobilių paradui (spalio 23 d.).

Tai šiam kartui tiek. Kiekvieną dieną dirbu su Golden Motor produkcija, taigi turiu dar daug pastebėjimų bei apžvalgų, taigi vieną ramią dieną viską aprašysiu, išsiliesiu iš širdies.

Atleiskit, ilgokai nerašiau – esu užsivertęs darbais. Tik deja ne savo… O kam dabar lengva? Taigi, apie vieną iš tų darbų.

Mano pirmasis e-dviratis jau daugiau kaip metus laiko yra be variklio (dabar jis varomas 1hp (human-power) jėga), tačiau vis dar tenka su juo susidurti. Variklio+akumuliatoriaus komplektą pardaviau prieš kelis mėnesius ir sumontavau į pirkėjų dviratį. Na ir neperseniausiai sulaukiau skambučio su klausimu ar apsiimčiau sutvarkyti. Daiktą pardaviau kaip tvarkingą, o praėjus visai nedaug laiko jis sugedo, taigi prabilus sąžinės jausmui ėmiausi remonto.

Kaip kas veikia

Kiek man teko susidurti, visos akumuliatoriaus įkrovos indikaciją turinčios rankenėlės gauna 0V, 5V ir akumuliatoriaus įtampą (šiuo atveju 24V). Šioje laidų krūvoje visada būna “Vspd” signalas – tai išėjimas iš holo jutiklio, kurio įtampa būna 1-4V, priklausomai nuo akceleratoriaus pasukimo kampo. Crystalyte akceleratoriaus rankenoje yra tik holo jutiklis ir 2-3 komparatoriai su spalvotais LED (akumuliatoriaus įtampai atvaizduoti), na o cyclone rankenėlė padaryta šiek tiek gudriau; čia yra dar keli signalai: “ROT” ir “BRK”(jei gerai pamenu). Pirmasis signalas yra siunčiamas iš variklio į rankenėlę. Šis signalas yra impulsai, perteikiantys variklio fazių persijunginėjimą, t.y. rankenėlei tokiu būdu sakoma kad variklis sukasi. Kam to reikia? Tarkime, jei įremiame dviratį į sieną ir atsukame gazo – variklis tokiu režimu ilgai dirbti negali. Taigi, rankenėlė po sekundės stovėjimo išjungia variklį, na o tai ji padaro “BRK” (brake) signalu, kuris tiesiog išjungia variklį. Šis signalas taip pat naudojamas ir kai rankenėlė nustato akumuliatoriaus išsikrovimą. Čia visa suktybė yra ta, kad rankenėlėje įmontuotas PIC**** mikrovaldiklis, kuriam sugedus pakeitimas yra neįmanomas, nes naujam pakaitalui reikės programos, kuri tūno sugadintame…

Gedimas(-ai)

Man buvo paaiškinta, kad variklis tiesiog nustojo suktis, na o tada pirkėjai bandė remontuoti patys – lindo į akceleratoriaus rankenėlę. Nors ir pats variklis turėjo būti “water-proof”, rankenėlė buvo gavusi pakankamai vandens, kad tarp kontaktų vykstanti elektrolizė pridarytų daug bėdos. Žodžiu, didžioji plokštės dalis buvo pasidengusi visokiausių spalvų nuosėdomis (balta, žalia, ruda – grynai elektrolizei specifinės spalvos). Blogiausia yra tai, kad belandžiojant buvo tarpusavyje užtrumpinti 5V ir 24V kontaktai, taigi mikrovaldiklis, dirbantis nuo 5V, gavo 24V ir “užsilenkė”. Bet tai dar ne pabaiga.

Remonto eigoje mikrovaldiklį “apėjau”: holo jutiklio signalą atjungiau nuo mikrovaldiklio ir sujungiau tiesiai su išėjimu (“Vspd”). Aišku akumuliatoriaus įtampos indikacijos ir variklio išjungimo funkcijos nebeliko. Kad bent matytųsi kad variklis įjungtas, vieną iš šviesos diodų prijungiau prie 5v. Po to viskas turėjo pradėt veikti, bet deja deja, neveikė. Tiesa, sukinėjant akceleratorių variklis pradėjo skleisti visokiausius garsus, lyg bandė ašis judėti, bet nesisuko. Žodžiu, problema buvo dar ir variklyje. Išskerdus variklį vaizdas buvo maždaug toks:

(Atleiskit už foto kokybę, visos foto darytos telefonu, mat foto aparatas kaip tik išsikrovė ir labai tingėjau laukti kol įsikraus)

Kaip matot, “Cyclone 500W” žarnos visu gražumu. Čia jau plokštės nuplautos (paskubėjau), tad deja, bet elektrolizės padarinių šį kartą nepamatysit. Taipogi turėtumėt pastebėti kad radau šiek tiek kiaurų tranzistorių. Dar manau turėtų natūraliai kilti klausimas kas tie du geltoni laidai. Deja nežinau, nepavyko man ištraukti to, kas prie jų prikabinta, bet multimetras ant jų cypia, o juos atjungus motoras “miršta”, taigi spėju kad tai bus termo saugiklis.

Kodėl užsilenkė variklis? Vanduo. Nors ir variklis visur buvo surinktas su kažkokiais klijais, o laidai prakišti per gumines tarpines, vandens vis tiek pateko. Per laidus, spėju. O vandens būta pakankamai: ne tik nusprogę tranzistoriai, bet ir visiškai “nupuvę” kai kurie takeliai. Teko ilgai pavargti kol vėl priverčiau dirbti.

Kelios remonto eigos nuotraukos:

Na dabar jau tikrai turėtų nebepraleisti vandens. O jei ir praleistų, tikiuosi naujai nulakuotos plokštės šiek tiek geriau atlaikys.

Turiu medžiagos dar porai straipsnelių, bandysiu greitu laiku parašyti.

Ši istorija deja ne informacinio pobūdžio, o gal labiau įspėjamojo arba “kas būna, kai programatorius gauna fazę”.

Jau kažkiek laiko dirbu prie projekto, kurio užsakovas yra šiuolaikinio meno specialistas J.Urbonas. Projekto idėja gan paprasta: pastukseni į duris, o to stuksenimo gerokai stipresnis “aidas” pereina į grindis. Kuo stipriau stuksenama, tuo stipresnis smūgis per kojas jaučiamas. Prie durų turi būti montuojamas mažas, nuotoliniu būdu (radijo bangomis) veikiantis jutiklis, kurio baterija turėtų laikyti bent jau 3 mėnesius. Kaip jūs tokį darbą atliktumėte?

Apie visą projektą parašysiu kada nors kitą kartą, na o dabar einu prie reikalo. Jutiklyje ir imtuve su visa valdymo elektronika sumontuoti mikrovaldikliai ATtiny13. Šiaip projektas jau buvo beveik baigtas, liko tik programiškai suderinti smūgio jėgą. Veikimo atstumas – apie 200-300 metrų. Turbūt kyla klausimas kas gi formuoja tą smūgį. Tai atsakymas paveikslėlyje dešinėje. Tai galingas elektromagnetas. Su pliku magnetu atlikinėti bandymus yra truputėlį nesaugu – iššovusi gerą kilogramą sverianti šerdis galėtų nemenkai sužaloti ar užmušti, todėl visa tai yra laikinai prisukta prie taburetės. Po taburete matote elektromagneto valdymo bloko galios dalį – tai 4700 µF 400V kondensatorius su 170 W (10*17 W) jo įkrovimo varža bei 70 A atlaikančiu IGBT tranzistoriumi.

Šio valdymo bloko problema ta, kad nėra visiškai jokio galvaninio atrišimo nuo ~220 V tinklo. T.y. jei prisiliestumėte prie bet kurio kontakto ir jei netyčia tuo metu kita ranka laikytumėte už centrinio šildymo radiatoriaus arba įžeminto kompiuterio korpuso, būtumėte neblogai pakratytas.

Imtuvas maitinamas DC 12V, taigi jam reikalingas atskiras maitinimo šaltinis. Tam reikalui panaudojau paprastą transformatorinį maitinimo šaltinį, kurio išėjimas jau turi galvaninį atrišimą. Taigi, jo išėjimą galima laisvai jungti su galios bloko įėjimu ir viskas puikiai veiks. tik yra kita problema – tada jau ir prie imtuvo liestis negalima bus, o tai jau iššaukia problemų programavimo metu, nes:

1. Prijungiant programatoriaus laidą nepriliesti jokio kito kontakto yra gana sudėtinga;
2. Programatorius tiesiogiai susijungia su kompiuteriu, kuris yra įžemintas, o tai reiškia trumpą jungimą ir liepsnas.

Kad to galima būtų išvengti, reikalingas trečias maitinimo šaltinis IGBT tranzistoriaus valdymui bei optinis išrišimas optronais (2 vnt.). Šis papildomas maitinimo šaltinis papildomai kainuoja, o taip pat ir užima gana daug vietos, kuri šiame projekte yra labai ribota. Žodžiu, nusprendžiau galvaninio išrišimo nedaryti ir tiesiog būti labai atidus: kiekvieno programavimo metu turėjau atjungti IGBT tranzistoriaus valdymą nuo imtuvo, tada prijungti programatorių, užprogramuoti, atjungti programatorių ir vėl prijungti IGBT valdymą.

Ši veiksmų seka man puikiai sekėsi, na, gal kokius 20 kartų. Ir tada vieną kartą prieš prijungdamas programatorių užmiršau atjungti IGBT valdymą… Rezultatas: pokšt, liepsnos, dūmai…

Štai ir rezultatas. Blogų dalių statistika: 7 mikroschemos, 4 kondensatoriai, 2 diodai, 2 tranzistoriai, 1 droselis, 7 rezistoriai, 3 takeliai…Visų blogų dalių vertė, įskaitant ir tas, kurias teko užsakyti – 13 Lt :-) Man žiauriai nuskilo, kad sudegė tik programatoriaus “galas”, t.y. įtampų formavimo dalis, o valdymo elektronika liko sveika. O čia valdymo elektroniką paleisti būtų labai komplikuotas reikalas – EEPROM atmintyje ir XILINX logikoje yra programos, kurias gauti būtų beveik neįmanoma.

Nukentėjo ir mano pagamintas imtuvas (foto dešinėje). Nuotrauka jau su išlituotomis blogomis detalėmis (kurių irgi gavosi geras tuzinas), tačiau įsižiūrėję galite pastebėti kiek takelių “trūksta” – jie tiesiog išgaravo. Imtuvo blogų detalių sąmatas – 60 Lt…

Aišku fazė kliuvo ir kompui: kelioms sekundėms dingo vaizdas, bet jam atsiradus viskas buvo savo vietose.. Keista (video integruota į šiaurinį tiltą). Per stebuklą niekas motininėje plokštėje nenudegė ir kompiuteriui nieko nenutiko, net USB veikia.

Po remonto viskas atrodo taip:

Pažiūrėjus į programatorių net nepanašu kad būtų buvęs remontuotas, bet tai išduoda tik vienas rezistorius, kurį matote dešinėje. Turiu visus dažniausiai pasitaikančius paviršinio montažo rezistorių ir kondensatorių nominalus, bet 6,8 Omo neturėjau… O ką tokiu atveju daryti? Negi dėl to važiuoti į parduotuvę? Originaliai visų paviršinio montažo rezistorių ir kondensatorių korpusai buvo 0805, bet tą “tiltelį” pastačiau iš 0603. 1+4,7+1=6,7 Omo. Beveik 6,8. Dėl šio neatitikimo programavimo metu duodama įtampa yra ne 5V, o 4,9V… Tame bėdos nematau, o taip pat nemato ir elektronika.

Imtuvas atrodo kiek baisiau… Visus nusprogusius takelius teko “atstatyti” laideliais. Taip pat ištuštinau savo mikrovaldiklių ATtiny13 rezervą ir dar teko pirkti gana brangų (~50Lt) RF modulį. Bent jau tiek, kad dabar vėl viskas veikia ir apturėjau gerą pamoką.

Bijojau kad programatoriaus gali nepavykt prikelti, o tokiu atveju būčiau paleidęs 100€ į orą (taip, šis programatorius tiek kainuoja). Šis programatorius (ASIX PRESTO) yra rimtas dalykas, programuojantis daug visokių mikrovaldiklių ir atminčių, taip pat turintis gana neblogas apsaugas, kurios, beje, man labai padėjo ieškant sugedusių dalių:

Apibendrinant: apturėjau truputėlį rūpesčių ir labai gerą pamoką. Na ir, žinoma kažkiek nuostolių: 75Lt materialinės ir geras pusdienis darbo. Pasimokykit iš mano klaidos ir būkit atidūs dirbant su faze…